Ministro A.Čapliko “reformos” formulė: viena Lietuva – viena ligoninė

Audrius Šimaitis
2009-10-13 15:15

Po pastarųjų sveikatos apsaugos ministro A.Čapliko pasisakymų Seime ir po A.Kavaliauskaitės vadovaujamos Lietuvos medikų profesinės sąjungos narių susitikimo su premjeru A.Kubilium ryškėja pirmieji naujosios sveikatos apsaugos reformos kontūrai. Aiškėja ir tai, kaip ir kodėl ši reforma pradėta vykdyti. Ministras teigia, kad reformos esmė yra 3R: respublikinės, regioninės ir rajoninės ligoninės. Tiesa, jis dažnai užmiršta, kad iš tikrųjų ši reforma yra ne 3R, o 3R2V.

Šalia 3R ligoninių bus dar ir dvi valstybinio pavaldumo ligoninės, kurioms reikės valstybinio finansavimo, nes šiose ligoninėse gydysis valstybininkai ir jų giminaičiai. Anksčiau tokios ligoninės vadinosi specializuotomis. 3R ligoninėms, kuriose gydysis paprasti Lietuvos piliečiai, bus skiriama tai, kas liks nuo 2V – dviejų universiteto ligoninių.

Lietuvoje sveikatos apsaugos reformos laukta 20 metų, nes seniai buvo žinoma, kad sveikatos sistema – apgailėtina. Tiek pat metų ne paslaptis buvo ir tai, kad Lietuvoje ligoninių yra pusantro du kartus daugiau negu Vakarų Europoje.

Taigi kodėl būtent sunkmečiu buvo staiga susigriebta daryti reformą? Tai gali paaiškinti jau minėto A.Kavaliauskaitės ir premjero susitikimo pokalbio ištrauka. A.Kavaliauskaitė sakė, kad premjeras pateikė išklotinę: „Suprantat, biudžete trūksta pusantro milijardo, o jūs prašote kažkokių atostogų, kai man reikia užkimšti tą skylę“. Tada A.Kavaliauskaitė paklausė: „Tai sveikatos sąskaita norite kimšti?“

Pirmasis ir pagrindinis reformos stimulas buvo ne paslaugų ar darbo organizavimo gerinimas, bet faktas, kad valstybę ištiko krizė, nėra pinigų ir jų reikia iš kažkur paimti. Tai galima suprasti. Tačiau gerokai sunkiau yra paaiškinti kitą faktą. Sveikatos apsaugos biudžetas jau sumažintas 11 procentų. Tačiau po šio mažinimo ministras Seime pateikia 3R planą ir posėdžiui pasibaigus išdidžiai pareiškia, kad taip bus sutaupyta 270–330 mln. litų.

Nuo Lietuvos sveikatos apsaugos bus nurėžta dar 10 proc., o iš viso sveikatos apsaugos finansavimas bus sumažintas 20 proc. – tiek bus atimta iš vienos blogiausiai ir neefektyviausiai valdomų sveikatos sistemų Europoje.

Koks yra tarptautinis sveikatos apsaugos reformos kontekstas? Ministras ir ministerijos pareigūnai patiria milžinišką spaudimą – tarptautinės organizacijos reikalauja pokyčių, nes Lietuvos ir Rytų Europos medicinos problemos labiau rūpi Briuseliui bei tarptautinėms organizacijoms nei pačiai ministerijai.

Ministras iki šiol netesėjo pažado – plačiajai visuomenei paskelbti išsamią Pasaulinio banko ataskaitą apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos padėtį. Šios ataskaitos išvada yra aiški ir konkreti: Lietuvoje santykinai per daug pinigų skiriama ligoninėms, o per mažai – pirminei sveikatos apsaugos priežiūrai.

Taigi, darydamas reformą ministras bando nušauti du zuikius: sumažinti ligoninių skaičių ir kartu įtikti tarptautinėms organizacijoms.

Tai nėra blogai. Blogai yra tai, kad pirminei priežiūrai bus skiriama tik dalis sutaupytų pinigų. O kokia dalis – ministras net neįvardijo. Galima daryti prielaidą, kad iš sutaupytų 330 mln. litų pirminei priežiūrai bus skiriama vos apie 3 mln. litų. Ir kas galės paneigti, kad Lietuva nepadidino finansavimo pirminei priežiūrai?

Kitas ne mažiau svarbus faktorius, kodėl ministras pradėjo reformą, yra jo vadovavimo ministerijai laikotarpis. Kodėl ministras pirmus 6 mėnesius tylėjo ir tik artėjant prezidento rinkimams staiga atsikvošėjo ir suprato, kad reikia daryti reformą? Atsakymas labai aiškus: jei jis nebūtų prezidentei pateikęs reformos plano, šiandien turėtume jau kitą sveikatos apsaugos ministrą. Reformos pamatus paskubomis ministras surezgė siekdamas išsaugoti savo kėdę.

Vis dėlto pati svarbiausia yra viena nacionalinės medicinos detalė, kuri tapo pagrindiniu sveikatos apsaugos reformos paleidžiamuoju mechanizmu. Medicinos aplinkoje seniai žinomas faktas, kad ministras yra tik nominali marionetė, tampoma dviejų pagrindinių Lietuvos universiteto ligoninių vyriausiųjų gydytojų užgaidų ir sumanymų.

Tai pripažįsta ir politikai. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis šeštadienį konservatorių – krikščionių demokratų tarybos posėdyje pareiškė: „Sveikatos dalykus sprendžia du vyr. gydytojai Lietuvoje. Ministras – ne mūsų, o visi kankorėžiai sukris ant mūsų“.

Taigi šios reformos iniciatoriai yra Vytauto Landsbergio minėti vyr. gydytojai. Jų sugalvotoje koncepcijoje yra tik vienas geras pasiūlymas – Lietuvos mediciną organizuoti pagal 3R principą. Tačiau reformos esmė pagal jos sumanytojus yra 2V – dvi valstybinės ligoninės, kurios gaus išskirtinį valstybinį finansavimą.

Norėčiau patarti, kaip palengvinti situaciją, kad Sveikatos sistemos reformų biurui nereikėtų vargti su popierinėmis koncepcijomis ir grįsti tai, kas jau seniai iš anksto nuspręsta ir žinoma. Siūlau elgtis paprasčiau. Geriausia būtų atgaivinti dvimiesčio Vilnius-Kaunas idėją. Pusiaukelėje pastatyti vieną 4–5 tūkst. vietų ligoninę ir iš kiekvieno didesnio miesto bei miestelio nutiesti greitojo tramvajaus liniją. Kitas Lietuvos ligonines uždaryti. Ta ligoninė tiesiog vadintųsi Lietuvos universitetinė ligoninė. Reforma galėtų vadintis 1L – viena Lietuva, viena ligoninė.

Belieka tik vienintelė problema – nuspręsti, kuris iš dviejų vyr. gydytojų taptų vyriausiuoju visos Lietuvos gydytoju.

Kai jis būtų paskirtas, mes jį tiesiog tituluotume Lietuvos medicinos karaliumi. Karūna jau užsakyta. Ministerijos nebereikėtų, būtų sutaupyta dar keli šimtai milijonų litų. Korupcija išnyktų kaipmat. O pats didžiausias tokio modelio privalumas – viskas būtų tvarkoma pagal iki šiol niekaip neįgyvendintą „vieno langelio“ principą.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Šimaitis:
Naujieji medicinos mokslo gelbėtojai (66)
Kyšiai gydytojams – visuomenės nebrandumo požymis (149)
Laikas imtis tikros medicinos reformos (60)
Mūsų sveikatos apsauga: žvilgsnis iš Lietuvos ir Didžiosios Britanijos (116)